MANDALA NELEIDŽIA PROTUI PLEPĖTI
Diana JOMANTAITĖ
Atėjęs Didžiojo laukimo metas skatina stabtelėti rutinos greitkelyje, įsiklausyti, ką šneka širdis ir ko nori siela, pavargęs kūnas. Tik tame greitkelyje dažnai pasistatome sau ne vieną draudžiamąjį ženklą: neturiu laiko, reikia sumokėti mokesčius, gal kitą savaitgalį – kai nereiks kuopti namų. Mandalų kūrėja Fija sako, kad tokiame bėgime sau kasdien reikia atrasti bent keliolika minučių – tada ir siela ramesnė, ir kūnas sveikesnis, ir gyvenimo džiaugsmas didesnis.
„Juo harmoningesnės siela ir dvasia, tuo darosi sveikesnis, aktyvesnis, harmoningesnis kūnas. O juo sveikesnis kūnas, juo aukštesnis mūsų sielos lygmuo. Suprasdami tai, kad siela nemirtinga, o kūnas – tik sielos namai, mes visų pirma siekiame sielos sveikumo. Jos sveikumas – harmonijos, meilės, šviesos, ramybės, atjautos, supratimo, atlaidumo, dieviškumo savyje išsaugojimas. Ir kai siela šviesi, šviesėja ir namai, kuriuose ji gyvena“, – įsitikinusi Fija.
Ieškodama savęs, dailininkė į vidinę ramybę, kūno ir sielos harmoniją atrado paprastą ir malonų kelią – mandalą.
„Piešdami mandalą mes veikiame savo savijautą: sujauktą – sutvarkome, neramią – nuraminame, įskaudintą – paguodžiame, o neturinčią neigiamų emocijų – tiesiog sustipriname“, – pastebi Fija.
Ji pati mandalą atrado ieškodama būdų, kaip išsivaduoti iš streso, patiriamų nemalonių situacijų. Prieš keletą metų per radiją išgirdusi, jog į Vilnių atvažiuoja Tibeto vienuoliai, kurie kurs mandalas iš smėlio, Fija pradėjo jomis domėtis.
„Nuėjau į studiją, pasiėmiau pastelę ir pradėjau piešti. Nutiko nuostabus dalykas – pajaučiau palengvėjimą. Nebejaučiau varginančio streso, mano savijauta pagerėjo. Dar po kiek laiko patyriau neabejotiną mandalos, išsipiešimo galią. Man atliko operaciją. Po jos rankoje jaučiau skausmą. Prilaikydama ją spalvotais pieštukais piešdavau mandalas. Tai buvo geriausia reabilitacija: nors skamba neįtikėtinai, kol piešdavau, nejausdavau jokio skausmo. Pamažu jis visai liovėsi“, – pažintį su mandalomis prisiminė F.Stramilaitė.
Pasak jos, informacijos apie mandalos struktūrą, prasmes, piešimo technologijas buvę mažai – žinias surinkusi po kruopelę, versdama užsienio literatūrą. Kartu su žiniomis augo ir patirtis: atradusi būdą išvaduoti savo vidų nuo neigiamų emocijų, Fija šio meno pradėjo mokyti ir kitus. Pastebėjusi, kad mandalų piešimo pamokose sudalyvavę žmonės po kiek laiko pamiršta šio piešinio pagrindinius principus, simbolius, moteris savo patirtį nusprendė sudėti į kišeninio dydžio patogią knygą. Ją dailininkė neseniai pristatė Jokūbavo bendruomenei.
„Norėčiau, kad tai, ką patyriau, supratau aš pati, suprastų, priimtų ir sau pritaikytų kiti. Kad po mandalų piešimo pamokų nepamirštų išmokto ir toliau kasdien bent po pusvalandį ar keliolika minučių pieštų. Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių ėmęsi tokios paprastos ir patrauklios bei daug laiko nereikalaujančios veiklos, nors trumpam pakiltų virš kasdienybės, sušildydami savo būtį širdies kalba, o sugrįžę prie kasdienių rūpesčių jaustųsi pakylėti ir laimingi“, – sakė Fija.
Pasak jos, mandalos piešimas yra ne tik kūrybinis ieškojimas, saviraiška, meditacija, malda, savęs pažinimas. Mandala – tai būdas užbėgti problemoms už akių.
„Piešdami mes tarsi susikuriame aplink save šviesos lauką, kuris kaip veidrodis atspindi neigiamą energiją ir ją išsklaido. Jei turime fizinių ar dvasinių problemų, jų atsikratyti galime jas tiesiog išpiešdami. Išsipiešimo esmė tokia, kad susikuriame darną savo viduje – ji subalansuoja visą mūsų būtį, mes nurimstame nepalikdami vietos neigiamiems procesams“, – savo knygoje rašo Fija.
Anot dailininkės, mandala yra gilus dvasinis vyksmas, kurį galima atlikti meldžiantis, medituojant, giedant. Per spalvas ir formas galime išvysti save tokį, kokio niekada nematome veidrodyje – nepakartojamą, ypatingą, gražų, stiprią dvasią.
„Per piešimo seansus žmonės manęs klausia, kaip ir kiek gali padėti sau. Atsakyti galiu tik tiek, kiek patyriau pati. Kai pirmą kartą piešiau, galvojau, kad tai, ką nupiešiu, bus chaotiška, tamsu. Tačiau piešiant chaotiškumas kažkur dingo. Vėliau pastudijavusi psichologų vertinimus supratau, kad šitaip tuoj po konflikto pradėjusi piešti, užkirtau kelią blogio įsišaknijimui savo viduje. Piešdama visai pamiršau, jog turiu ant kažko pykti. Kuo dažniau piešiau mandalas, tuo darėsi šviesiau, lengvesni tapo kasdieniniai rūpesčiai, šypsena tapo kasdiene palydove, gerėjo sveikata“, – prisiminė Fija.
Prieš pradedant piešimo meditaciją ji patarė nusistatyti tikslą – ar reikia nusiraminti, ar padėti sau dėl kažkokios problemos, o gal tik pabūti su savimi. Medituodami su ramia muzika, žvakių šviesa tarsi pasiunčiame savo ketinimą aukščiau.
„Kai tik aiškus tikslas, galima pasinerti į mandalos grožį, paleisti protą atostogų ir neleisti jam „plepėti“ –nuolat vis priminti apie rūpesčius. Pasiimkime protą į mandalos verpetą, kuriame atsidūrę pradėsime jaustis lengvesni, ims kilti intuityvios mintys. Kiekvieno patirtis bus vis kitokia. Kokį tikslą būsime nusistatę, tokį atsakymą ar sprendimą gausime medituodami mandalą. Kiekvieno ji bus vis kitokia ir, jei geriau įsižiūrėsime, puikiai derės prie veido. Ir nereikia galvoti, kad norint sau padėti, reikia mokėti piešti. Tiesiog leiskite savo rankai rinktis pieštukus ir piešti tai, ko trokšta jūsų siela – kiekvienas gali būti kūrėju ir atrasti atsakymus į rūpimus klausimus“, – kalbėjo Fija.